2015 m. vasario 15 d., sekmadienis

Skatiname šliaužti 4-7 mėn kūdikį

Kas yra šliaužimas

Teko forumuose skaityti, kad mamos neteisingai interpretuoja šliaužimą: norėdamas pasiekti žaislą, susierzinęs, pakėlęs "šikniuką" kojytėmis pasispiria šiek tiek į priekį. Tai dar nėra šliaužimas. :) Šliaužimas atgal taip pat dar nėra šliaužimas. Šliaužimas, tai kai kūdikis sąmoningai rankytėmis prisitraukia, norėdamas pasistumti į priekį.
Pradėjęs šliaužti, suvokęs, kaip tai reikia padaryti, jau pirmą dieną kūdikis nušliauš kelis metrus (nors jam prireiks didelių pastangų). Ir jūs nesuabejosite, ar jūsų kūdikis šliaužia, ar dar ne.

Pati pirmoji Gabrielės šliaužimo diena (5 mėn. 10 d.):




Kuo svarbus šliaužimas?
  • Kūdikis tampa mobilus, vadinasi didėja jo pasitikėjimas savimi, savarankiškumas (atsiranda dažniau "laisvos" rankos mamai).
  • Sparčiau tvirtėja fiziškai
  • "Matuoja" erdvę: pradeda suvokti atstumus (arti, toli), perpranta gylį (kad nuo lovos gali nukristi), išmoksta pralįsti, pvz, pro kėdę, nes iš pradžių tiesiog atsimuša kakta, kitos kliūtys tampa vis lengviau įveikiamos. 
  • Gerėja atmintis, nes aktyviai dirba smegenų erdvės įvertinimo ląstelės, kurios yra hipokampe - "proto ir atminties struktūroje".
  • Jei kūdikis laisvai gali šliaužioti po namus, jam atsiveria galimybės patirti milijonai skirtingų pojūčių: skirtingi paviršiai, medžiagos.
 Taigi iš viso to matome, kad pradėjus šliaužti kūdikiui, sparčiai tobulėja ir pažintinė jo raida.

Svarbu: skatinti pirmiau išmokti šliaužti nei sėdėti.
Nepasitikėčiau kineziterapeutu, kuris teigtų priešingai.

Mamos paramstydamos pagalvėlėmis sodina kūdikius ir džiūgauja, kad jų vaikai jau beveik sėdi turėdami vos 4-5 mėn. Nedarykite šios klaidos, kol kūdikis tvirtai nesėdi, o geriausia, kol patys neatsisėda ir nesodinkite jų ne tik dėl stuburiukų, bet ir dėl vystymosi. Duokite jiems laisvę judėti (vartytis, makaluotis, siekti), o neįkalinkite tarp pagalvėlių ir žaislų. Jau šimtą kartų tada geriau kūdikis nešynėje (tuo metu jūs glaudžiai bendraujant, liečiat vienas kitą), nei nesėdintis kūdikis pasodintas...

Pajuskite skirtumą: kūdikis, kuris šliaužia (ropoja), bet dar nesėdi. Ir: sėdi, bet dar nešliaužia. 
Kuris kūdikis labiau pasitikės savimi: ar tas kuris sėdi ir verksmu išsireikalaus kito žaisliuko, nes negali PATS pasiekti kito, ar kuris pats nušliauš ir pasiims, tai ką akys mato? Ir jo erdvė -  visas kambarys, netgi visi namai. Sėdinčio erdvė - kiek ištiesia jo rankutė. Kuris kūdikis savarankiškesnis?
Drąsiai teigiu, kad savarankiškumas formuojamas jau kūdikystėje. Tačiau ne barbariškai paliekant verkiant ir "mokinant" taip pabūti vienam (plaučiams pravėdinti), o padedant tapti pajėgesniu, tada natūraliai gana ilgą laiką kūdikiai tyrinėja pasaulį.
Rašant šį straipsnį, Gabrielė buvo jau ropliukas. O žinia, ropliukų nepaprašysi pagulėti, papozuoti, pabūti palaikant žaisliuką, tai su nuotraukomis, kad būtų aiškiau, verčiausi taip: iš knygos paveiksliukai "Pojūčių pasaulis" (deja, jos pardavime nebėra, bet jei rasite ir auginate iki 6 mėn mažylį, rekomenduoju nusipirkti),  ir tiesiog be modeliuko fotagrafavau.

SKATINAME ŠLIAUŽTI
  • Svarbiausia šiame procese:netrukdyti, nevaržyti kūdikio judesių. Tai reiškia, kad be reikalo nelaikyti kūdikio manieže, lovytėje, sūpynėse, vibro kėdutėse, vaikštynėse (taip, yra mamų, keliančių į jas jau 5-6 mėn...), nestatyti, jei pats neatsistoja. Svarbu ir rūbeliai - jie turi būti laisvi, patogūs. Oro vonios gerai ne tik odelei, bet ir judesių laisvei. :) Apie kūdikį ant grindų čia.
  • Masažas arba mankštelės - svarbi kasdieninė kūdikio dienos dalis.
  • Maudynės - ne tik higiena, bet ir grūdinimas, stiprinimas. Na, tarkim aš išmaudau tiesiog vonioje, nustatydama po minutėlę stiprią srovę išmasažuodama kūnelį. Be abejonės, jei kūdikiui nepatinka, to negalima daryti, bet maniškėms reikia dar ir dar :).
ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO 
###Pradėkim nuo etapo, kai kūdikis pradėjo vartytis. Jis tuo metu dar nesiremia delniukais ištiestomis alkūnėmis ir ribotai (ne iš visų pusių) griebia žaisliukus. Mūsų tikslas - tobulinti griebimą ir ištiesti rankytes(kad delniukais remtųsi į žemę ištiestomis alkūnėmis). Kojytės atradimas - jos kišimas į burną, jums parodys gana jau gerai ištobulėjusį griebimą. (Nors ne visi kūdikiai kiša kojytę į burną, dažniausiai, dėl to, kad yra didelio svorio.)

Griebimo tobulinimas

1. Duokite dažnai siekti žaisliukų, kūdikiui gulint ant pilvuko (apskritai guldymas ant pilvuko labai naudinga). Iš pradžių arčiau vienos rankytės, vėliau - kitos rankytės. Taip siekdamas daikto, perkels kūno svorį į vieną, paskui - į kitą. Mokėjimas perkelti svorio centrą taip pat svarbu ruošiantis šliaužti.

Daiktas - nebūtinai žiedas ir nebūtinai pakabintas. Gali būti bet koks žaisliukas ir jūs pats laikot jį.


2. Pasisodinę vaiką ant kelių laikydami jį už pažastų (kad nebūtų krūvio kūdikio stuburiukui) prie stalo, paduokite žaisliukų iš skirtingų pusių.

3. Paimkite vaiką taip, kad galėtų matyti pro jūsų petį, o tegul tėtis rodo įvairius žaisliukus. Knygoje rekomenduojama jums judėti lėtai valso žingsniu. Šokant vaikui nuolatos keičiasi vaizdas, ir įv. jam rodomi žaislai traukia jo dėmesį.

4. Jei turite kamuolį, taip pat ant jo esant galima įvairiai suteikti galimybę siekti žaislo.



5. Vienas svarbesnių pratimų: padėti žaisliuką ne prieš, o šalia, kad kūdikis siekdamas žaisliuką suktųsi aplink savo ašį. Nemokėdamas suktis aplink savo ašį, kūdikis nepradės šliaužti.

Rankyčių stiprinimas

Tam kad treniruotųsi rankytės, masažuokite, žaiskite, glostykite savo kūdikį pakišę jam po pilvuku tarkim pagalvėles, tinka ir suvyniotas rankšluostis arba tiesiog jūsų kojos (jūs atsisėdate ant žemės, ištiesiate ir suglaudžiate kojas, vaiko pilvuką padedate ant kojų taip kad rankytėmis remtųsi į žemę). Aš turėjau ne specialiai šiam reikalui pasiūtas pagalvėles, bet puikiai pritaikiau. Labai patogus pagalvėlių dydis 45x25cm, kimšta sinteponu arba grikių lukštais.


###Kai kūdikis griebia žaisliukus iš visų pusių, pasikelia ištiestomis alkūnėmis, sukasi ratu apie savo ašį, stumiasi atgal, nuo tada galima bet kada tikėtis jo sąmoningo pajudėjimo į priekį.

Tiesioginis skatinimas

1. Motyvacija. Padėti trokštamą daiktą priešais kūdikį (atstumas - kūdikiui ištiesus rankytę iki daikto liktų tik apie 1 cm). Svarbu: kūdikiui dedant daug pastangų siekiant, net ir nepasiekus, jį apdovanokite padavus siekiamą žaisliuką. Leiskite kūdikui stengtis iki susierzinimo, t.y. suteikite galimybę "paplušėti", bet neduokite verkti.


2. Lazda. Kadangi kūdikiai šliaužiant pagrindinį darbą atlieka ne su kojomis, o su rankomis, todėl tikslingiau yra stiprinti jas. Pavyzdžiui, kūdikis stengiasi pajudėti pirmyn, tačiau jis tik mosakuoja rankas į šalis tarsi plaukdamas, tuomet duokite jam įsikibti į lazdą ir švelniai lėtai traukite į save. Galbūt ir pačiam kūdikiui pavyks prisitraukti lyg ant skersinio. Aš panaudojau žaislo stovo lazdą.

Kaip dar galima mankštintis su tokia lazda, video čia :))))


3. Batų dėžutė arba bet kuri dėžutė ne aukštesnė 9-12 cm. Dėžutės nepamirškite, ir kūdikiui pradėjus šliaužti. Nes ji padės pereiti nuo šliaužimo prie ropojimo - kai kūdikis padeda rankas ant dėžutės, tai ją lėtai stumdykite ne tik į priekį, bet ir atgal, tuomet kūdikis stosis ant keturių.




Kiti naudingi pratimai

1. Atsilenkimai su žiedais. Atkreipkite dėmesį, kad galvytę taip pat turi kelti, t.y. neatlošti. Jei ją atlošia, vadinasi, dar per anksti tokiam pratimui.



 2. Duoti atramą kojytėms, kad galėtų atsispirti. Kai kineziterapeutai kalba apie skatinimą šliaužti, būtent apie šį pratimą ir pasakoja.
  
ODĖ ROPOJIMUI

Ropojimas dar didesnę įtaką daro kūdikio raidai. Visų pirma, vaikui ropojant dirba daug raumenų, formuojama taisyklinga laikysena ateičiai, o dėliodamas sinchroniškai pakaitomis rankytes ir kojytes dirba abu smegenų pusrutuliai. Kūdikis greičiau pajunta, išmatuoja erdvę, dažniausiai pradėjus ropoti, beveik tuo pačiu metu kūdikiai pradeda stotis ir savarankiškai atsisėsti. Daugybę kartų bandydami atsistoti kūdikiai mankština dar kitus raumenukus ir tobulina savo vestibiulinį aparatą (pusiausvyros), kurio prireiks vaikščiojant.
Yra manoma, jei kūdikis prašokęs "ropojimo" stadiją, vėliau "paaugęs mažylis primena mažą meškiuką, nes jis neįsirašo į erdvę ir nuolat už ko nors kliūva. Jam sunku įsisavinti erdvinius prielinksnius po, ant, už, prieš, virš ir panašiai, orientuotis pagal schemas-žemėlapius, net pačius paprasčiausius.(...)
Žymus ankstyvojo vystymosi apologetas Glenas Domanas sako, jog egzistuoja didelė priklausomybė tarp gebėjimo šliaužioti ir gebėjimo fokusuoti žvilgsnį į artimiausią tašką, savo rankas tuo atstumu, kuriuo skaitoma, rašoma, lipdoma, piešiama." Citata iš čia.
Kad kūdikis pereitų nuo šliaužimo prie ropojimo, didelę įtaką turi jo fizinis sutvirtėjimas. Tai reiškia, kad reikia nepamiršti mankštelių. Čia jau jums išsamiai papasakotų kineziterapeutai :).

2 komentarai:

  1. Dėkui už tokį išsamų straipsnį! Kaip tik planuojame antrą vaiką, tad labai smagu pasiskaityti tokius veikalus:) Pamenu, mūsiškei buvo taikoma kineziterapija, tai jos metu irgi minėjo panašius pratimus. Smagu prisiminti!

    AtsakytiPanaikinti