2012 m. rugpjūčio 23 d., ketvirtadienis

Kojyčių mankšta

Mano mažylė anksti pradėjo šliaužti, ropoti, atsistoti, stovėti, bet vaikščioti visiškai neskubėjo. Na kurgi jai vaikščioti, jei ji daug sėdi (nors jos laisvės visiškai neribojau- jokių maniežų, lovyčių, kėdučių ir pan.) - ji tokia krapštukė, vienu žaisliuku ilgai žaidžianti, knygelių mylėtoja :). Tačiau jos vaikščiojimo tiek laukiau, kad vieną dieną sugalvojau štai ką - visus jos mėgstamus užsiėmimus perkelti ant kėdžių! Viliojau žaisliukais, knygelėmis, kad vaikščiotų tarp kėdžių (savarankiškas šoninis vaikščiojimas labiau treniruoja raumenukus nei vedžiojimas už rankyčių). Ir ką, po poros dienų mano mažylė vaikšto! Sutapimas?... To neatsakysiu... 
Beje, pervargimui nėra galimybių, nes kūdikis pats jaučia, kada jam pavargus atsisėsti, kada vėl stotis :)

O didžiajai sesei to nereikėjo, nes ji...praktiškai nesėdėjo iki vienerių metų - ropojo, stojosi, ropojo - ir taip visą dieną sukdavo ratus, kol net nelaukiant pradėjo vaikščioti :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą